Kad kelelis nedulkėtų

Karlobjankis ir Dorianas, du vidutinio amžiaus gyvenimo vėtyti ir mėtyti draugužiai, leidžiasi į kelionę. Jie svajoja paskutinį kartą išgerti Venecijoje. Bet iki paskutinio karto – netrumpas kelias, kuriame išmintis ir alkoholis liejasi laisvai. Klajodami iš vieno baro į kitą, jie sutinka jauną architektą Džulijų. Tarp jų užsimezga draugystė ir merginos pamestas vaikinas prisijungia prie vyriškių dueto. Karlobjankis ir Dorianas droviam Džulijui netikėtai tampa gyvenimo mokytojais, su kuriais patiriami nuotykiai ir pagirios keičia požiūrį į dabartį, meilę ir ateities planus.

Režisierius Francesco Sossai papildo filmų apie „išgėrinėjančius vyrus” lentyną (joje – Aki Kaurismäki, Thomas Vinterberg ir daug kitų gerų režisierių filmų) asmeniška kelio filmo dramedija. Jis sako: „Visą gyvenimą, įskaitant vaikystę, praleidau baruose. Esu kilęs iš mažo Šiaurės Italijos miesto, kur ir vyksta filmo veiksmas. Jame buvo keturios gatvės ir dešimt barų. Mane domina ne gėrimo malonumas – tai visai ne malonumas. Geriantys vyrai turi savotišką kalbėjimo būdą: atrodo, lyg jie visą laiką būtų prieš auditoriją. Net jei kalbasi su vienu žmogumi, iš tikrųjų jie kalba su visu baru.“

Filmas dalyvavo Kanų kino festivalio konkursinėje programoje „Ypatingas žvilgsnis“.